- urkšti
- ur̃kšti, -čia (ur̃škia), -tė (ur̃škė) Š, DŽ, KŽ, Nm, Plv, Svn, Vdn, ùrkšti Rtr, KŽ 1. NdŽ, Vl, Brž žr. urgzti 1: Šuva pirma ur̃kščia, o paskui puola Kp. Nepuola tad jis, tik ur̃škia tas šunė Slč. Šuo urkščia – kąs, saugokis! Č. Neleisk vaiko prie šuns, da įkąs, matai – ur̃kščia Snt. Vaikščioja vilkas, ur̃kščia ir ur̃kščia – kap šuva Aps. Ur̃kščia katienė, neregėjus tokių mažų Kr. Jis (tigras) taip urkštė, murmėjo, kad žmonės pasiskubino suvaryt gyvulius Mš. Lapės urkštė, lojo ir pykosi Vr. 2. intr. murkti (apie katę): Katinas ur̃škia Ds. 3. intr. kvarkti (apie varlę): Šitai ant pasvirusių nendrių urškia senoji varlė rš. 4. Skdt žr. urgzti 2: Mašina ur̃škia, gal važiuos Lb. Žlega mašina, ur̃škia, negali keliu pravažiuot Trgn. Mašina ur̃kštė – tai ir atavežė Sug. Kas čia an rytų ur̃kštė, ar orlaivis? Sdk. Vaikiokas ur̃kščia mėgdžiodamas traktorių, net par barzdą seilė bėga Slk. ║ Ur̃kšt da[r] ur̃škia (griaudžia), bet jau toli LKT264(RdN). 5. Pnd žr. urgzti 3: Ur̃kščia ur̃kščia močia – vis kad nesiženyt tos mergos Svn. Tėvokas pradėjo ur̃kšt, kam anas mala ir terbelėn deda Sl. Kai pradėjo labai sukt, tai visi pradėjo ur̃kšt Slm. | refl.: Dabar negirdėsi, kad sutiktų (sugyventų) gražiai – ur̃kščias visi Slm. ║ piktžodžiauti, neigti: Katrie prieš Dievą ur̃škia, jauni miršta Pl. 6. BŽ38, Ds, žr. urgzti 4: Kažin ko man pilvas urškia An. \ urkšti; paurkšti; suurkšti
Dictionary of the Lithuanian Language.